Karalių knygoje yra pasakojimas apie kariuomenės vadą Naamaną, susirgusį raupsų liga. Blogiau ir būti negalėjo. Jo laimei, tarnaitė žydė papasakojo apie pranašą Eliziejų, kuris, pasak jos, tikriausiai galėtų padėti. Pagonis vyras pasiėmė daug dovanų – aukso ir sidabro – ir iškeliavo pas pranašą. Pranašas Eliziejus paliepė vyrui septynis kartus pasinerti Jordano vandenyje. Išdidus vyras nenoromis pakluso, nes jam atrodė, ką gali padėti Jordano vandenys. Argi jis tam vyko pas pranašą, kad pasinertų drumzliname vandenyje? Vis dėlto tarnų paragintas paklauso ir pasveiko. Ne drumzlini vandenys, bet Dievas pagydė kariuomenės vadą. Pagydytasis pasiryžo nuo dabar neaukoti aukų jokiam kitam dievui, tik vienam Viešpačiui. (2 Kar 5,14-17).
Evangelistas Lukas pasakoja panašią istoriją, kaip Jėzus pagydė dešimtį raupsuotų vyrų (plg. Lk 17,11-19). Pagydė, nes vyrai maldavo jų pasigailėti. Tačiau tik vienas sugrįžo padėkoti ir tas pats buvo svetimšalis samarietis, tikriausiai, pagonis.
Dievo žodis skatina dėkoti darantiems dera. Labiausiai dėkingi turime būti visokio gėrio ir visų dovanų šaltiniui Dievui. Mūsų maldų skambiausioji styga taip pat turi būti ne prašymas, bet dėkojimas. Dėl to apaštalas Paulius primena: „Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų“ (1 Tes 5,18).
Dėkingumas yra aukštos dvasinės brandos ir teisingo religingumo ženklas. Nesubrendėlis nemoka dėkoti, nes jam atrodo, kad visi yra jam kažką skolingi ir privalo jam duoti. Kai šis nesubrendėlis negauna to, ko tikisi, jis tampa piktas ir pasipila kaltinimai: visi žmonės yra blogi, nes jam neduoda, ko jis nori. Tokių nesubrendėlių yra labai daug. Klauskime savęs: o gal ir aš esu toks piktas nesubrendėlis, kuris tik naudojasi kitų išsikovota laisve, kitų sukurtomis ekonominio gyvenimo sąlygomis, kurias tik reikia gerai išnaudoti, dirbti, nelaukiant, kad kažkas kažką mums duotų. Tačiau nesubrendėlis nenori prakaituoti, jis nori viską gauti veltui.
Mes turime labai puikių, dėkoti sugebančių žmonių. Net ir labai kukliai gyvendami, jie džiaugiasi gyvenimu, laisve, Lietuva. Ir kaip taisyklė tie gražūs žmonės turi bendrą vardiklį – tikėjimą į gailestingąjį Dievą, apdovanojusį juos gyvenimu, turi tikėjimą į Jėzų Kristų, kurio Žodžiu ir Kūnu yra maitinami.
Dievo žodis šį sekmadienį skatina mus ne tik būti dėkingais Dievui bei žmonėms, bet ir giliai, giliai suvokti, kad iš sunkiausių negalių pagydyti gali tik Dievas. Tik reikia leistis būti Dievo gydomiems. Jeigu raupsuotieji būtų tik mąstę, jei Jėzus pranašas, tuomet tegu pagydo, jie ir toliau būtų likę raupsuoti. Bet jie prašė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“. Jeigu pranašo paragintas raupsuotasis Naamanas nebūtų įbridęs į drumzliną Jordano vandenį, jis ir toliau būtų likęs nelaimėliu. Reikia leisti Dievui gydyti mus.
Nereikalaukime, kad Dievas mus pagydytų iš tų negalių, kurios mums atrodo pačios svarbiausios, bet nuolankiai patikėkime jam visas – fizines ir dvasines – savo negales, patikėkime panašiai kaip tie raupsuotieji: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“
Juk dažnai mes prašome ne to, ko mums labiausiai reikia. Mes visų pirma prašome fizinės sveikatos, kai tuo tarpu esame reikalingi pagydymo iš ne meilės, ne vilties, iš piktumo, savimeilės ir egoizmo. Štai kur yra mūsų sunkiausiai pagydomi ir pavojingiausi raupsai. Kaip Dievas gali gydyti mūsų kūnus, jei mato, kad mes nebranginame dvasinės sveikatos, be kurios negalėsime būti laimingi nei čia žemėje, nei amžinybėje.
Prie Damasko vartų stebuklingai Jėzaus išgydytas apaštalas Paulius pasišventė Evangelijos skelbimui. Tokiu būdu jis išreiškė savo dėkingumą Dievui. Net būdamas kalėjime, jis visais įmanomais būdais skelbė Dievo žodį ir stiprino laisvėje esančius krikščionis. Jis rašė: „Man tenka kentėti, net būti surakintam, lyg piktadariui, bet Dievo žodis nesurakinamas. <...> Štai tikrasis žodis: Jei mes su juo numirėme, mes su juo ir gyvensime. Jei ištversime, su juo ir karaliausime“ (2 Tim 2,9-10).
2016 m. Arkivysk. Sig. Tamkevičius
